Dvasinės kelionės metu asmuo patiria daugybę pakilimų ir nuosmukių. Kelionė pasižymi greito augimo laikotarpiais ir kitais laikotarpiais, kai judėjimas tikslo link yra daug lėtesnis.
Paprastai didžiąją laiko dalį esame sąmoningi kūnui, net ir pradėję dvasinę kelionę. Dedant visas pastangas, galime išlikti sąmoningi sielą trumpą laiką. Bet palaipsniui, praktikuodami, galime išlikti sąmoningi sielos atžvilgiu ilgesnį ir ilgesnį laiką. Kai kuriems pereinamas iš kūno sąmonės į sielos sąmonę procesas gali būti lėtas, o kitiems - greitesnis.
Kai asmuo, praktikuojantis dvasingumą, įgyja psichinę būseną, kurioje išlieka visiškai sąmoningas sielai, tada sakoma, kad tas asmuo patyrė „dvasinį pabudimą“. Todėl dvasinis pabudimas reiškia dinamišką sąmonės poslinkį ir anksčiau nerealizuoto tikrovės suvokimą.
Toks suvokimas yra vienybės su visa egzistencija pripažinimas. Pagrindinę žinią gauna supratęs, kad absoliuti tiesa viršija visas žmonijos sąvokas ir įsitikinimus. Po visais akivaizdžiais skirtumais slypi esminis vieningumas.
Visos egzistuojančios formos kyla iš gryno potencialo. Išminčiai tai vadino tuštuma, tao, brahmanu, Allahu ar Dievu; o mokslas tai gali nurodyti nulinio taško arba potencialo lauku.
Dvasiškai pabudęs žmogus nebe tapatinasi su kūnu gyvendamas kūne ir vykdydamas visas jo funkcijas bei veiklą. Jis arba ji prarado bet kokį „aš, aš ir mano“ jausmą. Jo arba jos ego visiškai ištirpo. Toks asmuo nepatiria dvilypumo, ty laimės ar nelaimingumo, malonumo ar skausmo, pelno ar praradimo, pripažinimo ar panaikinimo; o tai reiškia, kad žmogus yra lygus visose skirtingose situacijose. Nepaisant patiriamų emocijų, jis nėra paveiktas jų, nes žmogus yra kupinas meilės, gerumo ir užuojautos visai žmonijai.
Dvasiškai pažadintas individas niekada nenustoja dvasiškai vystytis, nes dvasinis augimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Anot apaštalo Pauliaus, dvasinis augimas yra nuolatinis procesas, kuris niekada nesibaigs šiame gyvenime.
Dvasinis pabudimas reiškia dinamišką sąmonės pokytį ir tikrovės, kuri anksčiau nebuvo realizuota, suvokimą.
Kaip galiu pabusti dvasiškai?
Dvasinis pabudimas turi būtinas sąlygas, kurias asmuo turi ištikimai vykdyti, tai apima reguliarų religinių ir dvasinių raštų studijavimą ir šių principų įgyvendinimą kasdieniame gyvenime. Šių principų įgyvendinimas gyvenime yra svarbesnis, nes be jo neįvyks dvasinis pabudimas.
Dvasinis pabudimas yra daug laiko reikalaujantis procesas, todėl daugelis trokštančiųjų jo atsisako. Norėdami tai pasiekti, kandidatas turi tvirtai laikytis dvasinių principų. Reikia stengtis ir toliau dvasiškai augti, net jei pavyko pasiekti dvasinį pabudimą. Žemiau yra keletas įgūdžių, kuriuos reikia lavinti dvasinio pabudimo metu.
Stebėkite tylą
Kasdienis tylos laikymasis tam tikrą laiką suteiks mums psichinių jėgų sumažinti proto sukuriamų minčių skaičių. Kuo daugiau kalbėsime, tuo daugiau minčių sukelsime dialoguose. Jei kalbėsime mažiau, sukursime mažiau vidinio dialogo, kuris pasireiškia kaip mūsų dialogas su kitais.
Kai yra mažiau vidinio dialogo, yra daugiau vidinės tylos, kuri yra būtina sąlyga norint bendrauti su kosminės super-sąmonės tyla. Norint įgyti dieviškąsias savybes, reikia bendrauti su super-sąmone, kuri sustiprins jo sąmonę.
Iš pradžių galima stebėti trumpesnius tylos laikotarpius, kurie gali būti palaipsniui didinami priklausomai nuo žmogaus progreso. Kai žmogus tampa gana įgudęs stebėti tokius tylos laikotarpius, tada valandų ir dienų laikotarpiai gali būti daug ilgesni.
Būkite neteisingi
Mes dažniausiai vertiname žmones, daiktus, įvykius ar situacijas, palyginti su standartiniais etalonais, kurie yra tvirtai įsisąmoninti mūsų pasąmonėje dėl ankstesnės patirties ir sąlygojimo. Dėl šių palyginimų mūsų galvoje vyksta daug vidinio dialogo, kuris išreiškiamas nuomonėmis, nuomonėmis ir perspektyvomis.
Tai sukelia daug streso ir nelaimės mumyse, kai tai, ką vertiname, neišmatuoja iki mūsų etalono. Jei nustosime sąmoningai vertinti, galėsime sumažinti vidinį dialogą. Todėl mes galime sukurti vidinę tylą, nebūdami nuovokūs, o tai savo ruožtu sumažins mūsų stresą. Kai vystome vidinę tylą, mes bendraujame su kosmine tyla, kad iš super sąmoningos sferos išgautų dieviškąsias savybes.
Duok ir gauk
Tai yra visuotinis įstatymas - tai, ką duosime kitiems, mums sugrįš. Pvz., Jei dovanosime meilę kitiems, tai ir gausime; jei duosime laimę kitiems, ją gausime ir mes. Taigi, duokime daugiau to, ko mums trūksta, kad gautume daugiau. Dovanojimas ir gavimas susieja mūsų ir kitų save, tai reiškia, kad mes jungiamės prie kosminės dieviškosios sferos.
Medituok
Reguliariai praktikuojanti meditacija sujungia mus su labai sąmoninga sfera, kuri mums suteikia savo dieviškąsias savybes. Reguliari meditacija ir maldos yra veiksmingi metodai dvasinei evoliucijai pasiekti.
Dvasinis augimas yra nesibaigiantis procesas
Dvasinis pabudimas įvyksta tada, kai žmogus patiria dinamišką sąmonės poslinkį, kurio metu asmuo nebe tapatina savo kūno. Žmogus visada susitapatina su siela, nors ir atlieka visas kūno funkcijas ir funkcijas. Toks individas visada turi atsiribojusio stebėtojo požiūrį. Niekas negali emociškai paliesti asmens, nes toks žmogus turi meilės, gerumo, empatijos ir užuojautos jausmus visiems.
Žmogus visada palaiko lygiavertiškumą ir yra patenkintas bet kurioje situacijoje. Jis arba ji visiškai pasidavė Visagalio valiai; jis ar ji visada tvirtai tiki, kad viskas, kas vyksta gyvenime, yra Jo noras ir yra naudinga jam ar jai. Dvasinio augimo procesas nesibaigia ir net tęsiasi net pasiekus dvasinį pabudimą.
Dvasiškai pažadinto žmogaus savybės
Toliau pateikiami dvasinio prabudimo sulaukę žmonės:
- Kadangi toks asmuo susitapatina su siela, jis arba ji visiškai prarado „aš, aš ir mano“ jausmą. Nors jis (ji) atlieka visą kūno veiklą, tačiau toks žmogus jo visiškai nepaveikia. Asmuo atlieka visus veiksmus neprisirišdamas prie savo rezultatų.
- Žmogus turi visą žemišką turtą, tokį kaip turtas, materialusis turtas, vardas, šlovė, draugai ir santykiai, ir jis (ji) nuoširdžiai tuo naudojasi. Jei jis arba ji praranda bet kurį iš jų, praradimas jų visiškai nepaveikia, nes tai negali padaryti jų nelaimingų ir apgailėtinų.
- Toks žmogus niekada nebijo nieko prarasti gyvenime, nes suprato, kad visi žemiški dalykai yra be perstojo.
- Dvasiškai pažadintas individas visada naudojasi vidinio savęs jėgomis; individas nesistengia gauti kitų pritarimo ar išorinės galios.
- Toks asmuo yra pasiekęs psichinę pusiausvyros būseną, todėl jo negali paveikti niekas ar bet kuri situacija, atnešanti laimę ar nelaimę.
- Baimė, pavydas, neapykanta, priešiškumas, godumas ar bet kokia kita neigiama jėga neturi vietos dvasiškai apšviesto žmogaus gyvenime.
- Asmuo visada yra labai nuolankus ir neturi jokio pranašumo su niekuo, nes tiki, kad visi kiti yra tokie patys, kokie yra, bet yra paaukoję skirtingas maskuokles. Žmogus supranta, kad po šiais užmaskavimais slypi „visuotinis vieningumas“.
- Toks asmuo neturi švaistomų ir neigiamų minčių apie jį ir kitus, nes tikroji sielos prigimtis yra dieviška. Dvasiškai apšviestas individas neturi jokio minčių, žodžių ir veiksmų neigiamo poveikio. Jo mintys visada kyla, todėl tokio žmogaus žodžiai ir veiksmai taip pat yra iškilę ir įkvepia kitus juos mėgdžioti.
- Dvasiškai pažadintas asmuo nėra prie nieko prisirišęs, įskaitant materialų turtą, vardą ar šlovę, santykius, giminę ir gimines, sąvokas ir įsitikinimus; todėl žmogus jų nepaveikia, jei jiems atsitinka kažkas nepalankaus. Jis arba ji yra atskirtas stebėtojas ir emociškai jam nieko nedaro. Jis arba ji visada yra pusiausvyra.
- Toks asmuo ištikimai atlieka visas nepriekaištingas pareigas gyvenime, tačiau nėra prisirišęs prie jų rezultatų. Taigi, kad ir ką jis atliktų, jis tai daro kiek įmanoma geriau ir atsisako savo rezultato Visagaliui, nes asmuo, tvirtai tikintis, kad rezultatas bus naudingiausias visų suinteresuotų asmenų interesams, o ne tik jo interesais. Visi tokio asmens veiksmai yra skirti visų susijusių asmenų gerovei.
- Dvasiškai apšviesti asmenys kupini meilės, gerumo ir užuojautos visiems, įskaitant žmones, gyvūnus, paukščius ir augalus. Jie visada rūpinasi, kad nepadarytų jokios žalos aplinkai. Jie myli ir mėgaujasi gamta, o tai suteikia jiems galimybę būti „Dabar“.
- Dvasiškai atsibudęs žmogus gyvena savanoriško nuolankumo gyvenimą, todėl negali niekam pakenkti ar netinkamai elgtis. Jis ar ji lengvai atleis asmeniui, kuris juos neteisus. Atleidimas yra stiprus savanoriško nuolankumo praktikuojančio žmogaus atributas.
- Toks individas visada stengiasi dvasiškai augti, užuot rėmęsis kitų netobulumais. Toks žmogus neskelbia pamokslo kitiems, o tampa pavyzdiniu pavyzdžiu, kurį kiti stengiasi mėgdžioti.
- Tokie asmenys visada gerbia kitų įsitikinimus ir nuomones. Jie neprimena savo nuomonės ir nuomonės kitiems.
- Jie visada būna laimingi, todėl paskleidžia laimę visiems, kurie su jais bendrauja. Todėl jie pritraukia laimę dideliais kiekiais kaip magnetas.
- Jie neturi jokio godumo, nes yra visiškai patenkinti tuo, ką turi; jie nesiekia turėti daugiau nei pagrindiniai poreikiai.
- Dvasiškai pabudę asmenys nesusigundo, nes niekada neturi tam priežasties. Jei kas nors ant jų supyksta, jie nesiima atsakomųjų veiksmų, bet lengvai jiems atleidžia.
- Tokie asmenys niekieno nekritikuoja, nes nepastebi kitų trūkumų. Jei kas nors juos kritikuoja, jie maloniai tai priima ir randa jame ką nors gero, ką gali panaudoti tobulindami save.
- Jie niekada nemėgina kontroliuoti kitų, nes tiki kontroliuojantys save.
- Dvasiškai pažadintas žmogus turi didelę tolerancijos galią, todėl toks asmuo besąlygiškai priima visų tipų žmones, daiktus, situacijas ir aplinkybes.
- Toks individas kalba mažiau, bet tai, kas sakoma, yra miela ir gera.
- Tokie žmonės turi daugiau vidinės tylos dėl sumažėjusio vidinio dialogo, kurį mūsų protai nepaliaujamai kuria mintimis.
